Penkiasdešimt juodų atspalvių

Turbūt sunku būtų surasti žmogų, nieko negirdėjusį apie „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Iš pradžių – knygos, o vėliau ir filmo fenomenas nuvilnijo per visą pasaulį. Internetas lūžo nuo istorijų apie tai, kaip gaisrininkai prašo žmones būti atsargesnius, nes jiems nusibodo važinėti pagal iškvietimus ir vaduoti žmones iš antrankių spąstų. Kraują kaitinanti erotinė istorija su sadomazochizmo elementais tiesiog prašėsi parodijos. Ilgai laukti nereikėjo. Panašių filmų kūrimo patirties jau turintis Marlon‘as Wayans‘as („Pats baisiausias filmas“, „Operacija: baltosios pupytės“, „Vaiduoklių namas“), vos kino ekranuose pasirodžius filmui „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, ėmėsi rašyti šios juostos parodijos scenarijų. Pagrindinis herojus Kristijanas Blekas (kurį pats M. Wayans‘as ir vaidina) yra neaišku kaip turtus susikrovęs vaikinas, turintis savų paslapčių ir polinkių. Vieną dieną paimti iš jo interviu į ofisą užsuka daili mergina, iš karto pajuntanti simpatiją žaviajam milijonieriui. O toliau viskas vystosi žaibo greičiu. Galvojate, kad žinote šią istoriją? Galvokite iš naujo. Nors tiesiai šviesiai ir nepasakoma, pono Bleko turtų kilmė paaiškėja labai greitai, tada pasirodo, kad miegamajame Kristijanas yra visiškai beviltiškas, o vėliau jo polinkiai... Na, sakykim, kad kai kurių pensininkų polinkiai yra žymiai aštresni.